Manau, daugelis pasvajoja apie darbą, kuris teikia malonumą, nevargina. Aš taip pat pasvajodavau kažkada imtis savo verslo ir daryti tik tai, kas malonu. Tos mintys tik suintensyvėjo, atradus ir visa galva pasinėrus į pomėgį medžio darbams. Būna, kad nuo ryto lauki nesulauki, kol baigsis darbo diena ir galėsi lėkti į dirbtuves pabaigti vakar pradėto gaminio, fone skambant džiazo muzikai. Gaminu, nes mėgstu medį, jo transformaciją į išbaigtą gaminį. Kaskart neapsakomai gera stebėti rezultatą, kai neišvaizdus medžio ruošinys galiausiai atskleidžia savo grožį jį nušlifavus ir padengus medienos aliejumi.
Gaminu, nes taip pailsiu nuo „tikrojo“ darbo. Ir visgi aš tik savaitgalinis-vakarinis stalius. Su laiku supratau, kad niekad nenorėsiu, kad šis hobis taptų vieninteliu pajamų šaltiniu, nes jis taps eiliniu darbu – malonumo galiausiai neliks. Nors gaminu ir pagal užsakymus, kur kas daugiau malonumo, kai be streso, neskubėdamas pagamini kažką, kas tau pačiam gražu ir tada randi klientą, kuris tą daiktą mato tokiomis pat akimis, net jei tai užtrunka amžius.
O kaip manote jūs? Ar įmanoma suderinti pomėgį ir pragyvenimo šaltinį?
